>>> Režisieriai
Susipažinkite!
Lėlių spektaklio "Geras šuo Ferdis" režisierė
K. Grabnickienė.
Kristina - jauna, talentinga režisierė, ieškanti naujų meno formų, įdomių pateikimo variantų. Po iš pirmo žvilgsnio nesudėtingu spektaklio "Geras šuo Ferdis" turiniu režisierė atveria kur kas gilesnį santykį su gyvenimu. O aiškiai suprantamos alegorijos, žiūrovą priverčia šyptelėti. Svarbiausia, jog visi mažyliai nuoširdžiai dalyvauja spektaklyje, o po jo išeina plačiai šypsodamiesi ir garsiai dalindamiesi įspūdžiais.
K. Grabnickienė.
Kristina - jauna, talentinga režisierė, ieškanti naujų meno formų, įdomių pateikimo variantų. Po iš pirmo žvilgsnio nesudėtingu spektaklio "Geras šuo Ferdis" turiniu režisierė atveria kur kas gilesnį santykį su gyvenimu. O aiškiai suprantamos alegorijos, žiūrovą priverčia šyptelėti. Svarbiausia, jog visi mažyliai nuoširdžiai dalyvauja spektaklyje, o po jo išeina plačiai šypsodamiesi ir garsiai dalindamiesi įspūdžiais.
Kristina, koks santykis Jus sieja su lėlių teatru?
Lėlės man visada darydavo įspūdį, mėgau su jomis vaidinti. Patinka lėlės ir tai, kiek daug jomis gėlimą perteikti. Kai vaidina pats žmogus, kaip išraiškos priemonę jis naudoja savo kūną. Vaidindamas su lėlėmis, atlikėjas tokių galimybių neturi. Tačiau čia pat atsiranda daugybė kitų išraiškos būdų. Taip prasideda įdomus ir intriguojantis kūrybos procesas. Lėlės spektaklyje - didžiausias kūrėjas, kartais jos pačios diktuoja spektaklio charakterį.
Koks šiame kūrybos procese vaidmuo tenka aktoriui?
Atlikėjas turi pajausti lėlę. Lėlių atlikėjas turi gerai išmanyti psichologiją ir ją perteikti per lėlę. Paimti lėlę į rankas nėra taip paprasta. Kartais jauti, kad lėlių atlikėjas vaidina pats, savo kūnu: veidas reaguoja, visas kūnas šneka, dreba, o lėlė – stovi. Sunku visa tai paimti ir nuleisti į lėlytę, kad visos emocijos, visi tavo judesiai būtų perteikti lėlėje, tai yra itin jautru ir sunkiai užčiuopiama. Kai pati pradėjau vaidinti su lėlėmis, taip pat buvo nelengva. Duoda į rankas lėlę ir tu ją gaivini, gaivini... Išmokti lėlių vaidybos technikos reikia labai daug laiko. To neišmokstama per dieną. Lėlių valdymas turi būti plastiškas, švarus. Na, o kaip tai lėlių atlikėjui pavyksta, parodo griežčiausias ir reikliausias vertintojas - žiūrovas. Ir visai nesvarbu, kokio amžiaus jis būtų.
Na, o dabar šiek tiek apie Jūsų režisuotą spektaklį "Geras šuo Ferdis". Kokia šio spektaklio pagrindinė mintis, idėja?
Spektaklyje kalbama apie itin jautrias mūsų visuomenės bendravimo problemas. Tyčiojimasis iš kito žmogaus, tarpusavio pagarbos stoka. Ši tema labai aktuali mokyklose. Šioje pjesėje akcentuojama, kad tyčiojimasis yra kvailas. Tyčiojimasis čia priveda prie didelės nelaimės. Pjesė skatinama pasitikėti savimi, būti savimi.
Kuo šis spektaklis patinka vaikams?
Tai ypač tinkantis vaikams spektakliukas – čia ryškios spalvos, linksmi, atpažįstami personažai, nesudėtingas scenarijus, istorija paprasta ir aiški. Šis spektaklis patinka ir suaugusiems, jie juokiasi kartu su vaikais, vadinasi, ir tėveliai nenuobodžiauja žiūrėdami. Bendraujama su žiūrovais, improvizuojama.
Tikiuosi, kad kiekvienas, atėjęs į spektaklį, ras ko iš jo pasisemti. Jei ne minčių, tai bent geros nuotaikos..
Kviečiame sekti repertuarą ir aplankyti linksmą spektaklį mažiesiems "Geras šuo Ferdis".
Lėlės man visada darydavo įspūdį, mėgau su jomis vaidinti. Patinka lėlės ir tai, kiek daug jomis gėlimą perteikti. Kai vaidina pats žmogus, kaip išraiškos priemonę jis naudoja savo kūną. Vaidindamas su lėlėmis, atlikėjas tokių galimybių neturi. Tačiau čia pat atsiranda daugybė kitų išraiškos būdų. Taip prasideda įdomus ir intriguojantis kūrybos procesas. Lėlės spektaklyje - didžiausias kūrėjas, kartais jos pačios diktuoja spektaklio charakterį.
Koks šiame kūrybos procese vaidmuo tenka aktoriui?
Atlikėjas turi pajausti lėlę. Lėlių atlikėjas turi gerai išmanyti psichologiją ir ją perteikti per lėlę. Paimti lėlę į rankas nėra taip paprasta. Kartais jauti, kad lėlių atlikėjas vaidina pats, savo kūnu: veidas reaguoja, visas kūnas šneka, dreba, o lėlė – stovi. Sunku visa tai paimti ir nuleisti į lėlytę, kad visos emocijos, visi tavo judesiai būtų perteikti lėlėje, tai yra itin jautru ir sunkiai užčiuopiama. Kai pati pradėjau vaidinti su lėlėmis, taip pat buvo nelengva. Duoda į rankas lėlę ir tu ją gaivini, gaivini... Išmokti lėlių vaidybos technikos reikia labai daug laiko. To neišmokstama per dieną. Lėlių valdymas turi būti plastiškas, švarus. Na, o kaip tai lėlių atlikėjui pavyksta, parodo griežčiausias ir reikliausias vertintojas - žiūrovas. Ir visai nesvarbu, kokio amžiaus jis būtų.
Na, o dabar šiek tiek apie Jūsų režisuotą spektaklį "Geras šuo Ferdis". Kokia šio spektaklio pagrindinė mintis, idėja?
Spektaklyje kalbama apie itin jautrias mūsų visuomenės bendravimo problemas. Tyčiojimasis iš kito žmogaus, tarpusavio pagarbos stoka. Ši tema labai aktuali mokyklose. Šioje pjesėje akcentuojama, kad tyčiojimasis yra kvailas. Tyčiojimasis čia priveda prie didelės nelaimės. Pjesė skatinama pasitikėti savimi, būti savimi.
Kuo šis spektaklis patinka vaikams?
Tai ypač tinkantis vaikams spektakliukas – čia ryškios spalvos, linksmi, atpažįstami personažai, nesudėtingas scenarijus, istorija paprasta ir aiški. Šis spektaklis patinka ir suaugusiems, jie juokiasi kartu su vaikais, vadinasi, ir tėveliai nenuobodžiauja žiūrėdami. Bendraujama su žiūrovais, improvizuojama.
Tikiuosi, kad kiekvienas, atėjęs į spektaklį, ras ko iš jo pasisemti. Jei ne minčių, tai bent geros nuotaikos..
Kviečiame sekti repertuarą ir aplankyti linksmą spektaklį mažiesiems "Geras šuo Ferdis".
Susipažinkite!
Režisierius, pastatęs originalių lėlių-marionečių spektaklį vaikams "Gražuolė ir pabaisa" (pagal S. Aksakovą) - A. Pakulevičius.
Režisieriaus nuoširdų darbą jau įvertino ne tik Vilniaus, bet ir visos Lietuvos vaikai. Na, o kas dar nematė, kviečiame apsilankyti ir savo širdimi pajusti gražiąją meilės istoriją.
Režisieriaus nuoširdų darbą jau įvertino ne tik Vilniaus, bet ir visos Lietuvos vaikai. Na, o kas dar nematė, kviečiame apsilankyti ir savo širdimi pajusti gražiąją meilės istoriją.
Režisierių kalbina Inga Adomaitytė.
Kodėl pasirinkote lėlių teatrą? Koks jo privalumas, lyginant su kitomis teatro rūšimis? Taip pat juk turėtų tykoti ir tik lėlių teatro specifikai būdingi keblumai, kurių mes, žiūrovai, nė nepastebime?
Lėlių teatre jautiesi Dievu. Iš negyvos materijos gali sukurti juokingą, džiugų, kenčiantį – kokį tik nori savo pasaulį. Lėlių teatras mane sužavėjo savo metaforiškumu. Sudėtinga, bet kartu ir labai įdomu atrasti daikto esmę ir pakylėti ją iki simbolikos. Paprasčiausias pieštukas ar puodelis gali atgyti ir pradėti gyventi savo gyvenimą, pakildamas iki filosofinių apibendrinimų. Fantazuoti lėlių teatre galima iki begalybės. Nebūtina išdrožti Pinokio – pridėk pliauskai pieštuką ir žiūrovas jį atpažins. Čia gali žaisti formomis ir prasmėmis. Svarbu, kad žiūrovui tas žaidimas būtų suprantamas.Viename spektaklyje gali būti ir karaliumi, ir juokdariu, ir... karaliene. Gali būti vaiku, gali staiga pavirsti seneliu, vilku ar žirafa. Gali tapti bet kuo. Kur dramos teatre rasite tokias galimybes?! Žinoma, čia slypi ir tam tikri keblumai. Paimi į rankas naują lėlę – ir nežinai ką su ja daryti... Kiekvieną kartą mokaisi iš naujo, turi atrasti daikto kalbą, plastiką, charakterį. Kaip turėtų kalbėti puodelis? O katinas? Ir dar batuotas... Visa tai ir dar daugelį dalykų reikia surasti ir suprantamai perteikti žiūrovui.
Lėlių vaidinimai turi šaknis gilioje senovėje. Kaip manote, kodėl ir šiuolaikinį žmogų, vedamą iš proto nesustabdomai plūstančio informacijos srauto, domina medinė lėlė teatro scenoje?
Manau, kad net postmoderistiniame technologijų pasaulyje žmogus trokšta Stebuklo, Magijos... Atgijęs daiktas, lėlė, sukelia seniausiai pamirštus, pasąmonėje užkoduotus jausmus ir įspūdžius. Vaikai nemato vaidinančio su lėle aktoriaus – tiksliai atgaivinta lėlė jiems yra gyvesnė už žmogų. Kartu atėjusiems suaugusiems lėlių spektaklis – priebėga nuo to visuotinio chaoso, žiaurumo, paviršutiniškumo ir falšo. Sugrįžimas į paprastą, aiškų, jaukų vaikystės pasaulį... Teatras neimituoja supančios realybės – jis ją kuria pats. Ir dažnai toji sukurta realybė kur kas geresnė.
Teatre viskas sukuriama dideliu triūsu. Saugomas visas rekvizitas, butaforija. Ar lėlėms reikalinga kokia nors ypatinga priežiūra? Neatsiranda jausmas, kad senbuvės lėlės įgyja gyvybės kibirkštėlę, rodos, ims vieną dieną ir pačios prabils?
Lėlininkas iš esmės yra „skudurininkas“. Tai ką kiti žmonės išmeta – mes saugome. O gal prireiks? Medžiagos atraižėlės, spyruoklės, sagos, medukai, visokiausi niekniekiai – viskas anksčiau ar vėliau praverčia. Pabandyk ką nors išmesti – tuoj pat prisireiks... „Kodėl aš, kvailys, išmečiau?“
O dėl lėlių – jos kaip žmonės – bijo drėgmės, šalčio, dulkių... Jas reikia ne tik prižiūrėti – jas reikia mylėti. Lėlininkai turi tokį prietarą: niekada negali nuskriausti lėlės (numesti, nepagarbiai elgtis...) – lėlės keršija! Nes jos gyvos. Kiek jose energijos po šimto spektaklių! Akmuo sujudėtų!
Paimi seniai “nevaidintą” lėlę – pasisveikini, pasikalbi. Jos juk laukia savo spektaklio...
Kuo jums pasirodė patraukli ši gerai žinoma pasaka, pagal kurią nusprendėte statyti spektaklį „Gražuolė ir pabaisa“?
- Kaip visos pasakos, taip ir ši mus pasiekė iš amžių glūdumos. Seniausią rašytinę pasakos versiją galima rasti II amžiaus romėnų rašytojo Apulėjaus knygoje „Aukso asilas“ Amūro ir Psichėjos istorijoje. Vėliau ši istorija sutinkama italų, prancūzų literatūroje. Tai vadinamoji Vakarų tradicija. Rusų rašytojas S. Aksakovas užrašė rusišką pasakos versiją, kuri vadinasi „Raudonoji gėlelė“. Esminis skirtumas: Vakarų tradicijoje toji gėlė – rožė, kaip krikščioniškos meilės, pasiaukojimo simbolis, Rytų tradicijoje - aguona.
Šioje pasakoje man aktualiausia vertybių sistema – atsakomybė, pasiaukojimas, artimo meilė. Mūsų laike minimos vertybės netekusios prasmės arba devalvuotos beveik neatpažįstamai. Dabar pirmame plane tai, kas šioje pasakoje yra neigiama – klasta, godumas, pavydas, vergovė daiktams. Spektaklis ir būtų bandymas sugrąžinti vertybių vertikalę.
Kodėl pasirinkote lėlių teatrą? Koks jo privalumas, lyginant su kitomis teatro rūšimis? Taip pat juk turėtų tykoti ir tik lėlių teatro specifikai būdingi keblumai, kurių mes, žiūrovai, nė nepastebime?
Lėlių teatre jautiesi Dievu. Iš negyvos materijos gali sukurti juokingą, džiugų, kenčiantį – kokį tik nori savo pasaulį. Lėlių teatras mane sužavėjo savo metaforiškumu. Sudėtinga, bet kartu ir labai įdomu atrasti daikto esmę ir pakylėti ją iki simbolikos. Paprasčiausias pieštukas ar puodelis gali atgyti ir pradėti gyventi savo gyvenimą, pakildamas iki filosofinių apibendrinimų. Fantazuoti lėlių teatre galima iki begalybės. Nebūtina išdrožti Pinokio – pridėk pliauskai pieštuką ir žiūrovas jį atpažins. Čia gali žaisti formomis ir prasmėmis. Svarbu, kad žiūrovui tas žaidimas būtų suprantamas.Viename spektaklyje gali būti ir karaliumi, ir juokdariu, ir... karaliene. Gali būti vaiku, gali staiga pavirsti seneliu, vilku ar žirafa. Gali tapti bet kuo. Kur dramos teatre rasite tokias galimybes?! Žinoma, čia slypi ir tam tikri keblumai. Paimi į rankas naują lėlę – ir nežinai ką su ja daryti... Kiekvieną kartą mokaisi iš naujo, turi atrasti daikto kalbą, plastiką, charakterį. Kaip turėtų kalbėti puodelis? O katinas? Ir dar batuotas... Visa tai ir dar daugelį dalykų reikia surasti ir suprantamai perteikti žiūrovui.
Lėlių vaidinimai turi šaknis gilioje senovėje. Kaip manote, kodėl ir šiuolaikinį žmogų, vedamą iš proto nesustabdomai plūstančio informacijos srauto, domina medinė lėlė teatro scenoje?
Manau, kad net postmoderistiniame technologijų pasaulyje žmogus trokšta Stebuklo, Magijos... Atgijęs daiktas, lėlė, sukelia seniausiai pamirštus, pasąmonėje užkoduotus jausmus ir įspūdžius. Vaikai nemato vaidinančio su lėle aktoriaus – tiksliai atgaivinta lėlė jiems yra gyvesnė už žmogų. Kartu atėjusiems suaugusiems lėlių spektaklis – priebėga nuo to visuotinio chaoso, žiaurumo, paviršutiniškumo ir falšo. Sugrįžimas į paprastą, aiškų, jaukų vaikystės pasaulį... Teatras neimituoja supančios realybės – jis ją kuria pats. Ir dažnai toji sukurta realybė kur kas geresnė.
Teatre viskas sukuriama dideliu triūsu. Saugomas visas rekvizitas, butaforija. Ar lėlėms reikalinga kokia nors ypatinga priežiūra? Neatsiranda jausmas, kad senbuvės lėlės įgyja gyvybės kibirkštėlę, rodos, ims vieną dieną ir pačios prabils?
Lėlininkas iš esmės yra „skudurininkas“. Tai ką kiti žmonės išmeta – mes saugome. O gal prireiks? Medžiagos atraižėlės, spyruoklės, sagos, medukai, visokiausi niekniekiai – viskas anksčiau ar vėliau praverčia. Pabandyk ką nors išmesti – tuoj pat prisireiks... „Kodėl aš, kvailys, išmečiau?“
O dėl lėlių – jos kaip žmonės – bijo drėgmės, šalčio, dulkių... Jas reikia ne tik prižiūrėti – jas reikia mylėti. Lėlininkai turi tokį prietarą: niekada negali nuskriausti lėlės (numesti, nepagarbiai elgtis...) – lėlės keršija! Nes jos gyvos. Kiek jose energijos po šimto spektaklių! Akmuo sujudėtų!
Paimi seniai “nevaidintą” lėlę – pasisveikini, pasikalbi. Jos juk laukia savo spektaklio...
Kuo jums pasirodė patraukli ši gerai žinoma pasaka, pagal kurią nusprendėte statyti spektaklį „Gražuolė ir pabaisa“?
- Kaip visos pasakos, taip ir ši mus pasiekė iš amžių glūdumos. Seniausią rašytinę pasakos versiją galima rasti II amžiaus romėnų rašytojo Apulėjaus knygoje „Aukso asilas“ Amūro ir Psichėjos istorijoje. Vėliau ši istorija sutinkama italų, prancūzų literatūroje. Tai vadinamoji Vakarų tradicija. Rusų rašytojas S. Aksakovas užrašė rusišką pasakos versiją, kuri vadinasi „Raudonoji gėlelė“. Esminis skirtumas: Vakarų tradicijoje toji gėlė – rožė, kaip krikščioniškos meilės, pasiaukojimo simbolis, Rytų tradicijoje - aguona.
Šioje pasakoje man aktualiausia vertybių sistema – atsakomybė, pasiaukojimas, artimo meilė. Mūsų laike minimos vertybės netekusios prasmės arba devalvuotos beveik neatpažįstamai. Dabar pirmame plane tai, kas šioje pasakoje yra neigiama – klasta, godumas, pavydas, vergovė daiktams. Spektaklis ir būtų bandymas sugrąžinti vertybių vertikalę.
Susipažinkite!
Šviečiančių popierinių lėlių autorinio spektaklio, Vitražinių lėlių spektaklio pastatyto pagal Mervi Lindman režisierė R. Urbona